Beveik Garliavos Mergaitė

Mergaitė, kuri dabar jau suaugus buvo globojama globėjos a'lia Venskienė. (jeigu ką, tai pavardės ir vardai autoriui žinomi) Jos mama iš kurios mergaitė buvo atimta, bandė ją susigrąžinti. Buvo visko. Ir piktuoju ir gražiuoju. "Globėja" buvo pagatava gultis skersai kelio, kad tik mergaitė nebūtų gražinta "nedorėlei" motinai. Vyko kas vyko. Aišku nebuvo sukeltas toks ažiotažas, tačiau situacija buvo panaši. Dabar nesiimu spręsti kaip yra geriau. Paliksiu tai jums - kurie skaitysite. Parašysiu tik faktus. Po kelių metų globėja mergaitės atsisakė ir atidavė į globos namus. Labai skambiai deklaruota meilė ir mergaitės gerovė buvo atidėtos į šalį ir tyliai pamirštos. Po to mergaitę paėmė kita globėja.Kiek vėliau ji irgi metė šį reikalą - auginti ne savo vaiką. Taip sistemingai buvo žalojama vaiko psichika ir niekas, girdite - niekas už tai neliko atsakingas. Globėjai neatsako už globojamuosius. Nepatiko, nesusitvarkau su problemomis (mano aprašomu atveju būtent su savo problemomis) ir vaiko atsisakau. Twgul augina kas nori. Va taip va. Lengvai ir užtikrintai. Kaip jaučiasi paliekamas vaikas. Na čia jau ne mano reikalas. Kokios bus pasėkmės vėliau, irgi ne mano reikalas. Tyliai, be jokių žiūrovų (tai visai įmanoma ir Garliavos atveju) vaikas pasmerkiamas atstūmimui ir ilgalaikei psichologinei traumai.

Žmonėms, kurie toliau rūpinosi mergaitės likimu ir ją augino - prireikė begalės laiko ir geležinės kantrybės, kad nors kiek atitaisyti tai ką darė atsakomybės neprisimantys "globėjai" Kas dabar pasakys ar ši istorija nepasikartos. (beje Garliavos mergaitės ir mano aprašomos amžius labai panašus)
Ir dar vienas dalykas. Kai užaugus mano istorijos herojė susitiko savo motiną - priekaištas buvo labai paprastas - kodėl tu dėl manęs nekovojai tada kai tai buvo taip reikalinga man. Tą patį išgirdo ir tie kurie ją augino - kodėl jūs manęs neatidavėte motinai. Ir aš manau, kad ji yra teisi.

Tauta

Niekada nesusimastydavau apie žydų tautos tragediją. Kaip. teoriškai žinojau, kad jie buvo žudomi, persekiojami, nekenčiami ir t.t. Teoriškai.
Kažkaip vieną gražią dieną perleidau tai per savo sielą.
Pabandykim įsivaizduoti. Man - lietuviui tai beveik neįmanoma. Ir kitiems - taip pat. Mūsų niekas nepersekiojo vien dėl tautybės. Taip, sovietmečiu persekiojo, bet ne dėl tautybės. Dėl ideologijos, dėl laisvės troškimo, dėl tikėjimo. Bet ne dėl tautybės. Pagalvojau, kaip būtų baisu, jeigu ateitų pas tave ir paklaustų - tu lietuvis. Taip. Tai va, dėl to ir mirsi. Nei atsižadėti, nei pakeisti, nei išsiginti - nieko negalėsi. Tik dėl to, kad tu, tavo tėvai, tavo protėviai ir proprotėviai buvo lietuviai. Ir tu čia visia nė prie ko. Kalti tie kurie tave paleido į šį pasaulį iš anksto žinodami, nors ir turėdami viltį, kad taip nebus, tačiau giliai širdyje žinodami, kad tu būsi persekiojamas ir nekenčiamas. Net tada, kai iš tavęs skolinsis pinigų ar pirks kepalėlį duonos, tu būsi nekenčiamas. Visiems gražiai besišypsant tau į akis, visuotinės "tolerancijos" laikais tave nužudys.
Jūs pasakysite - ne. Dabar taip nėra. O aš jums sakau - taip, tai vyksta dabar. Širdyse žmonės tiesiog nekenčia žydų dėl vienintelės priežasties - jie žydai. Jie kitokie. Nors daugelis mūsų nei vieno šios tautos atstovo nepažįsta ir niekada nepažinojo tačiau nekenčia ir tiek. Kaip sako pranašas Izaijas - jie nekentė be priežasties.
Ir kodėl?

Pavydas

Perskaitęs Česlovo Milošo mintį – niekam nepavydėjau – susimąsčiau. Nejaugi tai įmanoma. Tokius standartus kėlė tik vienas Asmuo. Ir būtent jam aš pavydėčiau. Suprantu kad kiti gali geriau gyventi, kad kitiems gali geriau sektis, gali turėti daugiau daiktų, daugiau talentų, būti pranašesni už mane visu kuo. Ir tai yra normalu. Čia pavydui vietos kaip ir nėra. Nors... matant kitų sėkmes, prožektorių šviesoje spindinčius gyvenimus kažkas viduje sukirba. Gal tai ne pavydas – gal tik pavydo sėklialės, kurias napamiršta palaistyti vaikai – tėti pažiūrėk kaip jam sekasi, jis viską turi. O tada kai pradeda gerai sektis tiems kurie tave pažemino arba apiplėšė. Tada pavydas susimaišo su neapykanta. Pavojingas kokteilis užnuodijantis net kaulų smegenis. Kaip tai nugalėti. Tau sakoma – atleisk ir tu atleidi. Teoriškai. Po to sužinai, kad sėkmė aplanko naudojantis tavo inveticijomis. Viso gyvenimo investicijomis. Tada jau sunku. Sunku atskirti pavydą nuo neapykantos ir atvirkščiai.. Bet čia dar ne viskas. Visoje toje sumaištyje ateina pasiūlymas: - melskis už juos. Ką? To jau per daug. Ne ne. Melskis kiekvieną dieną, kiekvieną rytą ir vakarą, kad jiems gerai sektusi. Va taip va. Ir tada, kai su ašaromis akyse, beje ne, ašarų jau nebeliko, su ašaromis širdyje praeini per šį mirties šešėlio slėnį, galvodamas, kad ėjai vienas, staiga pamatai – ne. Su tavimi kartu žengė visi šventieji. Tie, kurių pasaulis nebuvo vertas, kurie slėpėsi persekiojami dėl teisybės, kurie buvo vargšai dvasia, kurie liūdėjo ir nesulauke paguodos, jie ėjo kartu ir palaikė tave, nes patys tai buvo praėje. Jiems galima pavydėti. Galima pavydėti motinai Teresei, Jonui Pauliui II-ajam, šv. Augustinui, šv. Pranciškui ir visiems tiems kurie nepavydėjo niekam ir nalabai kas pavydėjo jiems. Tiesa, pavydėjo. Pavydėjo šlovės, pavydėjo pripažinimo ir visų kitų dalykų kurie, nori to ar nenori, vis tiek lydi šventuosius. Tačiau niekas nepavydėjo jų skausmo, jų sudiržusių nuo maldų kelių ir sukruvintos nuo kančios širdies, pervertos ta pačia ietimi kuria buvo perdurtas jų Išganytojas.

Štai ko noriu pavydėti. Ir nors puikiai suprantu, kad mano ištarmė ar svajonė gali išsipildyti – aš truputį bijau. Tikriausiai dėl to, kad skaudės. Skaudės kai matysiu alkstančius ir benamius (nors tai ir skamba labai paviršutiniškai). Skaudės kai matysiu prievartą. Skaudės kai piktinsiuos neteisybe. Ir labiausiai skaudės, kad nors ir ką bedaryčiau, viso to pakeisti niekaip negalėsiu. Nes tai ką aš pakeisiu bus tik mažytis lašelis toje bekraštėje neteisybės smurto ir skausmo jūroje.

Tačiau kaip ten bebūtų – šiam pavydui aš ryžtuosi.